„Verslo savaitės“ vykdomo socialinio eksperimento dalyvis Marius praeitą savaitę toliau sėkmingai darbavosi trijose darbovietėse, tačiau iškilo nesklandumų asmeniniame gyvenime. Mariaus mergina pareiškė jam ultimatumą – rinktis ją arba eksperimentą. Apie tai skaitykite jo dienoraštyje.

Birželio 11 diena. Po užsakymo iš Vokietijos įvykdymo, dėl kurio ypatingu režimu gamykloje dirbome dvi pastarąsias savaites šiandien beveik neturėjome darbo, todėl pavyko „išsprūsti“ iš darbo valanda anksčiau. Tuo pasinaudojęs užsukau į turgų, kur apsipirkau visai ateinančiai savaitei. Neatsispyriau pagundai už septynis litus įsigyti ir du kilogramus skanių lietuviškų braškių. Pats nustebau, kaip greitai sugebėjau pusę jų sunaikinti dar prieš išeidamas į antrąjį darbą, o grįžęs iš jo – ir antrą pusę.

Birželio 12 diena. Viskas einasi lyg ir neblogai. Jau įpratau prie kasdienės rutinos ir tie du darbai kasdien nebe taip vargina. Džiaugiuosi, kad vakar pavyko apsipirkti turguje. Išleidau 50 litų, bet panašu, kad galėsiu laisvai išgyventi visą savaitę. Tiesa, yra tam tikrų nesklandumų asmeniniame gyvenime, bet nežinau ar verta čia apie tai rašyti...

Birželio 13–14 dienos. Ne veltui vakar buvo trylikta diena. Viskas prasidėjo dar gamykloje. Pastebėję, kad vaikštau lyg nesavas, bendradarbiai ėmė kamantinėti, kas man yra. Po keleto iš eilės raginimų neatsilaikiau ir išklojau viską, kas gulėjo ant širdies. Sunku buvo laikyti tai savyje, nes niekam dar nebuvau to pasakojęs, net pusbroliui, kuris čia buvo artimiausias man žmogus. Tikėjausi, kad pavyks pačiam išspręsti problemas ir niekam apie tai neprasitarti. Taigi, papasakojau bendradarbiams, kad mane palieka mergina, nes per daug dirbu. Apie eksperimentą vis tik neužsiminiau. Iš tiesų savaitgalį, kada ji pas mane buvo atvykusi iš Vilniaus, sulaukiau iš jos ultimatumo – ji arba eksperimentas.

Bendradarbiai buvo itin paslaugūs. Nors bandžiau atsisakyti, mano rankoje jau rūko cigaretė (nerūkiau jau dvejus metus), o netrukus atsirado ir baltosios buteliukas...

Net nepajutau, kaip visi rūpesčiai pradėjo plaukti šalin ir pasidarė visai linksma. Dar atsimenu piktas ir nevilties kupinas viršininko akis... Po to kartu su visa linksma kompanija patraukėme iš gamyklos. Galiu pasakyti tik tiek, kad tam tikrų gėrimų buvo vartojama ypač daug, kažkas dainavo, kažkas su kažkuo stumdėsi. Džiaugiuosi tik, kad pavyko kažkada jau sutemus sveikam ir neapiplėštam „parvairuoti“ namo.

Taigi, susigadinau savo reputaciją abiejuose darbuose, nes gamykloje trečiadienį šlaisčiausi girtas, tą pačią dieną nenuėjau į antrąjį darbą, o šiandien pramiegojau ir pirmąjį. O juk gamykloje buvau ypač vertinamas už tai, kad nekilnoju stikliuko su kitais. Ir atlyginimą žadėjo pakelti...

Šiandien šiaip ne taip nuėjau tik į antrąjį darbą. Bendradarbiai, pamatę mano būklę, daug neklausinėjo. Labiausiai bijojau griežtojo viršininko, tačiau šis tik pasižiūrėjo skvarbiu žvilgsniu ir, pataręs neįprasti, nuėjo. Turbūt nereikia ir sakyti, kokia gėda man buvo...

Birželio 15 diena. Šiandien nerimaudamas atėjau į darbą gamykloje. Niekas nieko nesakė, nes čia tokios pravaikštos kaip mano yra gana įprastas dalykas. Tačiau visą dieną jaučiau padidintą viršininko dėmesį. Tuo tarpu aš stengiausi dirbti už du ir vengiau akistatos su juo. Tokioje nervingoje aplinkoje praleidęs visą darbo laiką, patraukiau į antrąjį darbą, o ten situacija ir vėl buvo labai panaši...

Vos vilkdamas kojas grįžau namo. Tiesa, nuotaiką šiek tiek praskaidrino tai, kad pamačiau savo sąskaitoje antrąją algos už darbą gamykloje dalį – 700 litų. Beje, gerai, kad po to didžiojo šventimo trečiadienį pasigedau tik 20 litų. Matyt, paslaugieji mano bendradarbiai manimi „rūpinosi“ visą tą vakarą...

Šiandien vakare ilgai mąsčiau, kaip elgtis dėl draugės ultimatumo. Iš pradžių tikėjausi viską sutvarkyti tyliai ir neviešinant. Tikėjausi, kad pavyks ją perkalbėti. Juk ir anksčiau jau buvo kilę nesutarimų dėl mano dalyvavimo eksperimente. Tačiau vėliau sutarėme, kad drauge pakentėsime, kol aš pabaigsiu, ką pradėjęs, kad ne tiek daug jau ir liko... Bet praeitą sekmadienį ji man pasakė, kad nebenori tiek ilgai laukti ir apgaudinėti save, kad viskas gerai…

Birželio 16 diena. Praeitą šeštadienį, važiuodami į statybvietę su mane samdančiu vyriškiu, smagiai juokavome. Užtat šiandien, pastebėjęs, kad aš kaip žemes pardavęs, Romas, toks jo vardas, ėmė klausinėti kas man nutiko. Šį kartą išklojau visą tiesą: apie eksperimentą, darbus, draugės ultimatumą. Romas patarė nedelsiant viską mesti, važiuoti į Vilnių pas draugę ir leisti jai priimti galutinį sprendimą. Dar pridūrė, kad bet kuriuo atveju aš nepasigailėsiąs. Na, gal ir drąsus teiginys, bet pasiūlymas, manau, vertas dėmesio.

Birželio 17 diena

Šiandien sekmadienis, tad turėjau daug laiko apmąstymams. Pasitariau ir su pusbroliu – šis taip pat pritarė Romo pasiūlymui. Paskambinau savo draugei ir pasakiau, kad kitą savaitgalį atvažiuoju ir priimsiu jos sprendimą, koks jis bebūtų.

Iš tiesų, nelengva palaikyti ryšius per atstumą. Tačiau galima tik įsivaizduoti, kiek daug porų susiduria su tokiomis ar panašiomis problemomis dėl emigracijos. Įdomu, kaip įvykiai būtų pasisukę, jei vis tik būčiau išvykęs į Angliją? Juk iš ten neatvyksi į Lietuvą per valandą, kaip iš Vilniaus į Kauną...

Užduokite savo klausimą „(Ne)emigrantui“ el. paštu neemigrantas@verslosavaite.lt . Atsakymus į aktualiausius skaitytojų klausimus eksperimento dalyviui rasite antradienį portale www.verslosavaite.lt .