„Verslo savaitės“ vykdomo socialinio eksperimento dalyviui Mariui praeita savaitė buvo labai produktyvi – jis gavo keletą rimtų darbo pasiūlymų. Apie tai skaitykite jo dienoraštyje.

Balandžio 16 diena. Po nuostolingo savaitgalio, per kurį „ištirpo“ beveik 100 litų, norisi reabilituotis, todėl šiandien prisiekiau sau, kad šią savaitę pradėsiu aktyviai ieškoti geriau apmokamo darbo, taip pat reikėtų išnaudoti ir savaitgalius.

Grįžęs iš darbo paskyriau porą valandų ir peržiūrėjau darbo skelbimus laikraščiuose bei internete. Radau keletą neblogų pasiūlymų ir rytoj ketinu jais labiau pasidomėti.

Balandžio 17 diena. Šiandien telefonu kalbėjau su kepyklos direktoriumi, kuris siūlė dirbti puse etato. Paprašiau, kad leistų pagalvoti šią savaitę, tačiau labai abejoju, ar aš ten eisiu dirbti. Įdomu, kodėl tas direktorius taip rūpinasi manimi? Nejaugi iš tiesų taip trūksta darbuotojų?

Išėjęs iš darbo paskambinau pagal skelbimą į vieną langus, vartus, duris gaminančią firmą. Atsiliepęs vyriškis pasiūlė atvažiuoti. Teko važiuoti į kitą miesto pakraštį, kur šiaip ne taip suradau reikiamą firmą. Mane pasitiko vadybininku prisistatęs vyras. Įtariai nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų, net nepakvietė į vidų, tik atsainiai papasakojo apie firmos veiklą ir pabrėžė, kad čia dirbant reikia didelės fizinės jėgos. Paminėjo, kad naujokai gauna nuo 1800 litų „į rankas“, o ilgiau dirbantieji gauna apie 2500 litų, kai kurie – net 3000. Vadybininkas užsirašė mano telefono numerį ir pažadėjo paskambinti. Supratau, kad jo skambučio greičiausiai nesulauksiu – turbūt pasirodžiau jam fiziškai per silpnas.

Balandžio 18 diena. Šiandien pasitaikė sunki diena darbe, bet vis tiek nutariau nuvažiuoti į vieną baldų gamybos įmonę. Šįkart teko važiuoti net už miesto. Nedidelės penkis darbuotojus turinčios įmonės šeimininkas ieškojo pagalbinio darbininko, kuriam gali mokėti 1500 litų per mėnesį. Šeimininkas maloniai paaiškino, kad tinkamai išmokus amato, galima būtų pačiam gaminti baldus ir uždirbti kur kas daugiau.

Tačiau tai užtruktų mažiausiai porą mėnesių... Aš tiek laukti negaliu. Atsisveikinęs su svetinguoju šeimininku, kuris netgi pavaišino arbata, grįžau namo jau temstant.

Balandžio 19 diena. Šiandien lankiausi dar vienoje firmoje, siūlančioje darbą. Jaunas dažytojų paslaugas teikiančios įmonės direktorius pasakojo, kad labai sunku surasti tinkamų darbuotojų. Pasak jo, neseniai veiklą pradėjusiai bendrovei labai sunku konkuruoti su seniau veikiančiomis ir didesnėmis įmonėmis, nes jos moka didesnius atlyginimus. Direktorius sakė, kad kol kas jie gali mokėti daugiausia 2000 litų per mėnesį, bet tikino, kad jau artimiausiu metu įmonė turėtų gauti keletą didesnių užsakymų ir atlyginimai turėtų didėti. Tiesa, jis pridūrė, kad pirmąjį mėnesį, kol mokyčiausi, atlyginimas nebūtų didesnis nei 1500 litų.

Šis pasiūlymas mane privertė susimąstyti. Direktorius kalbėjo labai maloniai, nuoširdžiai ir argumentuotai. Gal ir būtų galima čia normaliai užsidirbti, bet garantijos nėra, o kur dar kenksmingos darbo sąlygos?

Na, savaitgalį turėsiu pakankamai laiko apmąstyti šį pasiūlymą ir sprendimą priimsiu kitos savaitės pradžioje.

Balandžio 20 diena. Vakar vakare, kalbėdamas su savo buto draugais, sužinojau, kad vieno jų draugas savaitgaliais ir vakarais dirba privačioje pašto paslaugas teikiančioje įmonėje. Man toks darbo tvarkaraštis irgi tiktų, todėl kitą savaitę toje firmoje pasiteirausiu – galbūt yra laisvų darbo vietų.

Balandžio 21-22 dienos. Džiaugiuosi, kad ši savaitė buvo tokia produktyvi. Pragyvenimui taip pat išleidau nedaug – 60 litų. Šeštadienį vakare dar apsilankiau klube, tačiau ir ten neišlaidavau – visas šis malonumas man tekainavo apie 30 litų. Kita savaitė taip pat bus labai svarbi – reikės priimti sprendimą dėl darbo. Be to, jau turėčiau gauti avansą už balandžio mėnesį – vėl apie 700 litų. Tokiu atveju kitą savaitę mano santaupos pirmą kartą nuo eksperimento pradžios turėtų viršyti 2000 litų – sumą, kurią turėdamas pradėjau eksperimentą kovo 5 dieną.