Rusijos energetikos ir pramonės ministerija vyriausybei pateikė seniai rengtą naftotiekio tiesimo į Europą aplenkiant Baltarusiją ir Lenkiją projektą. Apžvalgininkų nuomone, tai sukels naują nesantaikos bangą tarp Rusijos ir Baltarusijos, nors šių šalių santykių krizė po metų pradžioje kilusių nesutarimų dėl naftos tiekimo baltarusiams kainų jau buvo kiek aprimusi.

Maskvos pyktis neatlyžta

Laikraštis „Kommersant“ tvirtina, kad praėjusių metų pabaigoje ir šių pradžioje kilęs Minsko ir Maskvos karas paskatino Rusijos kompanijos „Transneft“ strategus jau sausio 3 dieną pateikti ministerijai pasiūlymus dėl Baltijos naftotiekio sistemos (BNS-2) antrosios atšakos tiesimo apeinant Baltarusiją ir Lenkiją. Po to, kai Rusija padidino naftos kainą baltarusiams iki 180 JAV dolerių už toną, o šie atsakydami iki 45 JAV dol. už toną pakėlė rusiškos žaliavos tranzito per Baltarusijos teritoriją kainą, „Transneft“ buvo visiškai nutraukusi naftos tiekimą į Europos šalis. Ir nors Maskva eksporto kainą sumažino iki 53 JAV dolerių, o Minskas savo planų atsisakė, Maskvoje užsuktas mechanizmas sustabdytas nebuvo.

Vasario mėnesį naftotiekio atšakos Unečia– Velikije Luki–Primorskas projektas buvo grąžintas papildyti ir dabar jis jau pateko į vyriausybę. Rusijos ministerijoje laikraščiui „Kommersant“ pareiškė, kad pagal projektą „iki 2020 metų išeinant į Rusijos uostus, bus padidintas Rusijos eksporto potencialas ir sumažintos tranzitinės rizikos.“ Rusija apskritai gali atsisakyti naftos tranzito į Vakarus „Družba“ naftotiekiu.

Rusijos ministerijos ir „Transneft“ kompanijos parengta analizė rodo, kad naftos srautus nukreipti per Primorską (Leningrado sritis) į Europos šalių uostus yra Rusijos strateginis prioritetas. Taip padidėtų naftos pervežimas Baltijos jūra. Ekspertai primena, kad Rusija ir Vokietija susitarė Baltijos jūros dugnu tiesti dujotiekį, kuris aplenks ne tik NVS valstybes, bet ir Baltijos šalis, keldamas ekologinį pavojų joms ir Šiaurės Europos regionui ir didindamas ES energetinę priklausomybę nuo Rusijos.

Rusijos energetikos ir pramonės ministras Viktoras Christenko dar metų pradžioje pareiškė, kad po dvejų trejų metų Baltijos jūra bus pervežama daugiau naftos. Jis neslėpė, kad tokį žingsnį privertė daryti Baltarusijos energetinė politika, kuri, nepaisant susitarimų 2007 metams, ir ateityje gali būti nenuspėjama.

Minskas ir Varšuva liks prie tuščio lovio

Naftotiekis „Družba“ buvo atidarytas dar 1964 metais ir iki šiol yra ilgiausias  pasaulyje (8900 km). Šiaurinė naftotiekio dalis eina per Baltarusiją, Lenkiją ir Vokietiją, o pietinė – per Ukrainą, Čekiją, Slovakiją ir Vengriją.

Pirmoji BNS-2 atšaka, einanti iš Timano-Pečioros ir Vakarų Sibiro naftos bei dujų telkinių, taip pat Uralo ir Pavolgio regiono, sujungusi ir NVS šalių resursus, buvo atidaryta 2001 m. gruodį. Iš pradžių jos galingumas buvo 12 mln. tonų per metus. 2003 m. „Transneft“ padidino jį iki 30 mln. tonų, o 2006-ųjų balandį – iki 65 mln. tonų per metus. Praėjusių metų pabaigoje BNS-2 buvo pumpuojama iki 74 mln. tonų naftos.

Antrinės kompanijos įmonės „Baltnefteprovod“ ir „Verchnevolžsknefteprovod“ rekonstravo keletą savo objektų, pastatė naftos pumpavimo stotį „Nevskaja-2“, energijos tiekimo punktus, juose įrengė modernią aparatūrą. Taip buvo sudarytos sąlygos pradėti realizuoti minėtąjį projektą.

Iš pradžių BNS-2 pajėgumas buvo numatytas nedidelis – apie 50 mln. tonų per metus. Paskui „Transneft“ prezidentas Semionas Vainštokas pareiškė, kad tiekimo apimtis padidinta iki 80 mln. tonų. Šiandien per Unečią prateka apie 100 mln. tonų žaliavos. Iš jų 80 proc. tiekiama Europai, o 20 proc. eksportuojama į Baltarusijos gamyklas. Dalį Europos tranzito paima Lenkija. Pastačius BNS-2 Baltarusija ir Lenkija savo dalies neteks, be to, negalės nustatyti ir naftos tranzito muitų. O per Primorsko uostą Rusija tieks iki 150 mln. tonų per metus.

Projektas bus parengtas per pusantrų metų ir atsieis iki 2,5 mlrd. JAV dolerių. Nei Maskvos, nei Minsko specialistai ir politikai, kaip rašo „Kommersant“, šio projekto nekomentuoja.

Draugai – gerai, bet interesai svarbiau

Politinė šio projekto esmė lyg ir aiški: Maskva stengiasi išvengti ne tik „spalvotų“ revoliucijų poveikio jos ekonomikai, ypač energetikai, bet ir tariamai draugiškų NVS šalių įtakos Rusijos geopolitikai. Jau daugiau kaip dešimt metų egzistuojanti, bet realiai neveikianti Rusijos ir Baltarusijos sąjunga pastaruoju metu patiria vis daugiau išbandymų. Nei A. Lukašenka, nei V. Putinas šios sąjungos neidealizuoja, jos idėjos įsitvėrę nesilaiko, o nauji iššūkiai šių slavų šalių draugystei tik demonstruoja pasauliui, kokios jos nenuspėjamos.

Maskva jau kuris laikas prioritetą teikia globalinei energetikos strategijai.

Antai neseniai V. Putinas vizito į Bulgariją ir Graikiją metu pasirašė 1,25 mlrd. JAV dolerių vertės naftotiekio tiesimo per šias pietų Europos šalis projektą. Kaip rašė Londono „The Times“, Balkanų naftotiekis demonstruoja V. Putino ryžtą sustiprinti energetinę politiką Europos kryptimi.

Kita šios strategijos kryptis – Tolimieji Rytai. Trasa Rytų Sibiras–Ramusis vandenynas aktyviai tiesiamas antrasis naftotiekis. Vien šiemet „Transneft“ ketina pakloti 1250 km šio vamzdyno. Tiesa, agentūra „Interfax“ pranešė, kad jis gali būti atidėtas trejiems ketveriems metams, nes naftos ištekliai Rytų Sibire senka arba dar nėra išžvalgyti. Tvirtinama, kad čia glūdi apie 700 mln. tonų C1 ir C2 kategorijų naftos žaliavos. Tad nutiesus antrąją eilę, per metus būtų galima tiekti po 80 mln. tonų naftos. Vadinasi, rašo „Interfax“, neišžvalgius naujų išteklių ir nepradėjus jų gręžti, resursų eksportas į Tolimuosius Rytus truktų apie dešimt metų.

Vienaip ar kitaip, Rusijos energetinė strategija rodo, kad planai apeiti Baltarusiją – tai tik lašelis Maskvos interesų jūroje. Jai daug svarbiau pajungti šiems interesams Europą ir Kiniją, o ne kvaršinti galvą tariamos sąjungos su Minsku išsaugojimu.