„Visuomenei trūksta tolerancijos“

Kaip vertinate lyties keitimą?

Iš pradžių reikėtų apibrėžti, kas yra transseksualumas, nes nuo jo sampratos priklauso, kaip šį reiškinį vertinsime. Transseksualumu vadinama tokia būsena, kai žmogaus socialinė lytis nesutampa su jo arba jos fiziologine lytimi. Tokiu apibrėžimu aiškiai pasakoma, kad žmogaus fiziologinė ir socialinė lytis nėra tapatūs dalykai. O fiziologinės lyties poveikis socialinei lyties dimensijai yra daugiausia diskusijų keliantis dalykas.

Dar XIX a. buvo plačiai aptarinėjamas garsusis antropologinis argumentas „nature vs nurture“ (angl. gamta ar socializacija): kas svarbiau? Ar hormonai ir fiziologija nulemia tolimesnę žmogaus elgseną, ar socialinis kontekstas?

Paprastų atsakymų čia nėra, o transseksualumas – įrodymas, kad biologinė žmogaus lytis dar nenulemia jo socialinio tapatumo.

Kas, Jūsų nuomone, nulemia žmogaus transseksualumą?

Manau, kad transseksualumą nulemia ne vien socialiniai ir psichologiniai dalykai, nes jei žmogus galėtų rinktis, jis nesirinktų būti transseksualu. Mūsų visuomenėje vyrauja griežtos lytiškumo normos, todėl žymiai lengviau gyventi jų laikantis.

Nuo pat vaikystės esame auklėjami būti vyrais arba moterimis, nors fiziologine prasme yra galimos bent penkios lytys. Pabandykime įsivaizduoti, kaip turi jaustis žmogus, kai jo lytiškumas nebeišsitenka nustatytose normose.

Prieš keliasdešimt metų JAV ir kitose šalyse buvo bandoma klinikiniu būdu, ne be prievartos ir represijos elementų, atstatyti „tikrąją“ žmogaus lyties tapatybę ir seksualinę orientaciją. Tokių „normų“ neatitinkantys žmonės buvo netgi kriminalizuojami. Tai buvo vienos iš brutaliausių žmogaus teises pažeidžiančių praktikų, kurios XX a. septintame dešimtmetyje sukėlė masinius visuomenės protestus JAV ir Vakarų Europoje. Istoriškai lytis ir seksualumas buvo bene labiausiai prižiūrimos ir kontroliuojamos bei daugiausia prieštaravimų sukėlusios

žmogaus socialinio gyvenimo dimensijos.

Požiūris į transseksualumą priklauso nuo požiūrio į žmogaus prigimtį, seksualumą, vyriškumą ir moteriškumą, biologijos galią paaiškinti žmogaus elgesį. Čia susiduria skirtingos ideologijos, tad normalu, kad vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra.

Koks gydymas turėtų būti taikomas transseksualiems asmenims?

Transseksualumas nėra žmogaus vaizduotės vaisius: tokią diagnozę nustato medikai. Nesakau, kad kiekvieną transseksualą reikia guldyti po skalpeliu: jiems gali padėti ir psichoterapija, tačiau kraštutiniais atvejais būtina chirurginė intervencija.

Sprendimo teisė turėtų būti palikta medikams: esu įsitikinusi, kad nė vienas jų nevers žmogaus operuotis, kol nebus išnaudotos visos galimybės jam padėti.

Ar manote, kad medikai išliks objektyvūs, jeigu lyties keitimo operacijos vilios galimybe gerai užsidirbti?

Kiekvienoje sistemoje pasitaiko nesąžiningumo atvejų, tačiau ar dėl to turėtume imti nepasitikėti visa sistema? Tikiu, kad didžioji dalis medikų laikosi Hipokrato priesaikos ir profesinės etikos. Be to, transseksualumas nėra toks dažnas reiškinys, kad iš jo būtų galima susikrauti didžiulį pelną – net jei lyties keitimo operacijos yra labai brangios.

Kaip vertintumėte lyties keitimo operacijų metu žmogaus sveikatai ar net gyvybei kylančią grėsmę?

Bet kokia chirurginė intervencija yra susijusi su rizika. Grėsmė sveikatai ir gyvybei kyla darant ir tokius legalizuotus dalykus, kaip abortai ar plastinės operacijos. Kai kurios plastinės operacijos, beje, taip pat susijusios su intervencija į žmogaus lytį: didinamos krūtys, operuojami lytiniai organai, tačiau tai nesukelia tiek daug diskusijų.

Be to, ar kas nors galėtų atsakyti į klausimą, kas yra sunkiau – kęsti fizinį ar psichinį skausmą? Kai kurie žmonės lengviau ištveria fizinį skausmą, o psichologinis (pvz. gyvenimas lyties dviprasmiškumo būsenoje) gali juos privesti prie beprotybės ar net savižudybės.

Ar manote, kad iš tiesų įmanoma pakeisti žmogaus lytį?

Tai vėlgi priklauso nuo to, kaip mes suprantame žmogaus lytį. Biologinė ir socialinė lytis nėra tapatūs dalykai. Lyties samprata (taip pat ir biologinė!) ir lytiškumo patyrimas keitėsi istorijos bėgyje, o jo išraiškos formoms būdinga plati tarpkultūrinė įvairovė. Vien tai rodo, kad lytis nėra nekintamas dalykas. Lytis keičiasi, jos ribos išsitrynė. Kas šiandien gali atsakyti, kas tai yra normalus vyriškumas ar moteriškumas? Akivaizdu, kad ir biologijos interpretacija nėra laisva nuo laikmečio realijų, socialinio patyrimo ir ideologijos. Problema ta, kad kai kas nenori pripažinti lyties (ir biologijos!) socialumo, jos kitimo, siekiama nubrėžti labai aiškias lyties ribas ir saugoti, kad jos nebūtų peržengtos.

Taip yra kuriamos įvairios lytiškumo marginalijos, kurių padėtį dar labiau sustiprina jų patologizacija. Aš tik palinkėčiau tokiems lytiškumo sergėtojams neįkristi į savo pačių kasamą duobę. O jei klausiate, ar įmanoma pakeisti fiziologinę žmogaus lytį, tai nenorėčiau lįsti į medicinos sritį.

Kai kurie dalykai įmanomi, kai kurie, matyt, ne. Nemanau, kad tiek Europos valstybių priimtų lyties keitimo įstatymus, jeigu žmogaus fiziologinės lyties pakeisti nebūtų įmanoma.

Tačiau keičiant transseksualo lytį, sunaikinamas jo vaisingumas.

Tačiau kiek moterų negali gimdyti vaikų, kiek vyrų negali apvaisinti priešingos lyties! Negalime žmogiškumo vertinti vien tik pagal reprodukcinius gebėjimus – žmogaus paskirtis ir misija visuomenėje yra gerokai platesnė. Manau, kad šis argumentas yra labai silpnas, nesvarbu, ar kalbėsime apie lyties keitimą, abortus, homoseksualumą ar celibatą.

Norėčiau priminti, kad į visas moralines-etines dilemas, susijusias su reprodukcine sveikata ir seksualumu (abortus, dirbtinį apvaisinimą, surogatinę motinystę, homoseksualumą), visada reaguojama itin jautriai. Čia nuolat susikerta skirtingos ideologijos ir skirtingos nuomonės, todėl panašios diskusijos yra tiesiog nesibaigiančios.

Pavyzdžiui, vadinamieji „pro-life or pro-choice“ (angl. už gyvybę ar už pasirinkimą) debatai, kuriuose diskutuojama, ar leisti moterims daryti abortus, ar ne, yra labai seni. Nepaisant demokratijos pažangos, aiškaus atsakymo iki šiol nėra.

Ideologizuota net pati medicina. Jei remsimės religinėmis dogmomis, kurios teigia, kad negalime pakeisti Dievo duotos prigimties, rasime daugybę argumentų, kodėl lyties keitimas yra neetiška, nesveika, neįmanoma ir t.t. Tačiau jei remsimės žmogaus teisių ideologija, turėsime pripažinti žmogaus teisę į privatumą ir pasirinkimą.

Net ir tose šalyse, kurios priėmusios lyties keitimo įstatymus, diskursas apie transseksualumą išlieka gyvas, tik įgauna kitokį pobūdį – pvz., Šiaurės šalyse vis plačiau diskutuojama, kaip visuomenė yra pasiruošusi priimti tokius žmones, ar transseksualumas yra tik konkrečių asmenų ar kartu ir visuomenės nepakantumo „kitokiems“ problema? Tačiau nėra taip populiaru kvestionuoti pamatinius žmogaus teisių principus ir diskredituoti Europos aukščiausias teisingumo institucijas, kaip tai daroma Lietuvoje.

Kaip vertinate tokią situaciją, kai Europos žmogaus teisių teismo sprendimą prieštaringai vertina net politikai?

Man apskritai nesuvokiami aukščiausių mūsų valstybės pareigūnų svarstymai šia tema (vos ne kaip „išdurti“ ES žmogaus teisių teismą).

Lietuvos civilinio kodekso II skyriaus 2.27 straipsnyje yra parašyta, kad kiekvienas individas turi teisę pakeisti lytį: „nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį, jeigu tai mediciniškai įmanoma. Lyties keitimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymai“.

Ši Civilinio kodekso nuostata reikalauja tam tikrų poįstatyminių aktų, kurie, deja, iki šiol nepriimti. Mūsų politikai nedirba jiems priklausančio darbo, o savo pareiškimais, kad geriau sumokėti piliečiui L Europos žmogaus teisių teismo valstybei priteistą sumą , bet nepriimti įstatymo, diskredituoja teisinę valstybę.

Apskritai manau, kad šio klausimo suaktualinimas yra susijęs su priešrinkiminėmis kovomis. Kai kurios politinės jėgos jį išnaudoja tam , kad užsitikrintų dalies rinkėjų lojalumą. Trumpai tariant, vykdomi politiniai

žaidimai, bet neatsižvelgiama į skaudžią transseksualaus asmens patirtį bei žeminamos jo teisės.

Pageidaučiau, kad priešrinkiminėse kovose tokios temos apskritai nebūtų eskaluojamos – joms reikalingas rimtesnis dėmesys.

John Hopkins klinikoje JAV buvo nustatyta, kad ir operacijos, ir gydymas psichoterapija duoda vienodus rezultatus, todėl lyties keitimo operacijas nutraukė. Ką apie tai manote?

Žmogus gyvena visuomenėje, todėl jo gerovė priklauso ne tik nuo jo paties geros valios ar įsitikinimų, bet ir nuo visuomenės reakcijos ir požiūrio į jį. Galios atžvilgiu transseksualai heteroseksistinėje visuomenėje atsiduria nepalankioje situacijoje ir yra labai pažeidžiami.

Nei operuotiems, nei psichoterapija gydytiems transseksualams nėra lengva ištverti visuomenės reakciją, gailestį, įvairią diskriminaciją bei į juos orientuotas disciplinuojančias formas.

Pažiūrėkime, kaip mūsų visuomenėje trūksta pakantumo kitokiems žmonėms: neįgaliems, pagyvenusiems, etninėms ar seksualinėms mažumoms. Kol visuomenė neišmoks gerbti įvairovės ir su ja gyventi, net ir lyties keitimo įstatymo

priėmimas transseksualų padėties ženkliai nepagerins.

Lietuvos Lyties keitimo įstatymo projekte, kuris nebuvo svarstomas, siūloma leisti keisti lytį tik tiems asmenims, kurie nėra sukakę senatvės pensijos amžiaus, nėra sudarę santuokos ar įregistravę partnerystės bei neturi vaikų. Ar pritariate tokiems apribojimams?

Teisė keisti lytį yra individuali, todėl neturėtų priklausyti nuo socialinės padėties. Lietuvos Konstitucijoje yra parašyta, kad žmogaus teisės negali būti ribojamos dėl jo amžiaus, lyties, įsitikinimų ar socialinės padėties, tokios kaip šeimyninis statusas ir panašiai.

Ar manote, kad lyties keitimo operacijos turėtų būti apmokamos iš valstybės lėšų?

Jeigu bus pripažinta, kad transseksualumas – tai būsena, kurioje atsidūrusiam individui reikalinga medicininė pagalba, tuomet gydymo išlaidas turėtų kompensuoti valstybė. Transseksualumo diagnozę turi nustatyti medikai.

Galbūt mūsų medikai dar nepasirengę dirbti su tokiais žmonėmis, bet reikiamą kvalifikaciją visada galima įgyti.

Taip pat skaitykite:

Kunigas, gydytojas prof. Andrius Narbekovas
„Žmogaus lyties pakeisti neįmanoma, tai yra jo kūno žalojimas“

Istoriniai faktai
„Pirmą kartą transeksulalumas aprašytas 1910 metais Vokietijoje“

                                                                                   Šaltinis: „Universitas Vytauti Magni“