Verslosavaite.lt nuotr.

„Miesto valdžia, užkrovusi tokius mokesčius už prekybos vietą, arba idiotai, arba sąmoningai nori mus sužlugdyti. Geriau važiuosiu į užsienį sėdynių seneliams šluostyti negu kitais metais čia stovėsiu“, – guodėsi viltį savo mieste susikurti šviesesnį rytojų praradusi savo gamybos gintariniais dirbiniais prekiaujanti moteris.

Pasak jos, vien už prekybos vietą metams ji paklojo 3000 litų, nors realiai prekyba vyksta 2–3 mėnesius. Dar apie 2000 litų metams kainuoja verslo liudijimas, reikia mokėti mokesčius „Sodrai“, sveikatos draudimą. O per dieną esą geriausiu atveju pavyksta suprekiauti 100 litų.

Maža to, pirkėjai esą kaip niekuomet irzlūs ir priekabūs.

„Išvadina mūsų gaminius plastmasėmis, įžeidinėja. Net rusai, kurie kiekvienais metais buvo dosniausi pirkėjai, šiais metais prašo „ko nors“ iki 10 litų“, – guodėsi savo vardo viešinti nepanorusi moteris.

Palangos gintaro meistrų gildijos pirmininkė Rima Lukoševičienė teigė, jog prekyba gintaru „sustojo“ ne tik gatvėje – gildijos galerijoje–dirbtuvėse apyvarta taip pat sumenko daugiau nei 50 proc. lyginant su pernai metais.

„Ir tautodailininkai, ir meistrų gildija rašėme raštus prašydami mokesčius išsimokėti dalimis, nes už birželį niekas neužsidirbo, bet nieko nepešėme“, – apgailestavo ji.

Sąmokslas?

Gintaro pardavėjos tvirtino, esą koją prekybai gintaru šiais metais kiša ne tik finansinis sunkmetis, bet ir nežinia kieno skleidžiama dezinformacija, kad gildijos meistrai bei tautodailininkai prekiauja vien gintaro falsifikatais.

„Kai kurie mūsų pirkėjai atvirai prisipažįsta, kad gatvėje nepirkti gintaro jiems pataria gidai. Gal ekskursijų vadovai papirkti? Juk kažką reikia daryti, kad turistai eitų į gintaro parduotuves, kurių savininkai – Seimo nariai“, – svarstė moterys.

„Net galerijoje, kur kiekvienąkart rodome sertifikatus, žmonės bijo pirkti, klausia, ar čia tikras gintaras, o gatvėje prekiaujančiais mūsų meistrais išvis nepasitiki, nors jie siūlo tuos pačius gaminius, kuriuos pristato užsienio parodose. Savo kolektyvą tikrinu ir galiu garantuoti, kad falsifikatų jie neparduoda“, – patikino R. Lukoševičienė.

Vis dėlto, pažymėjo ji, rizika vietoje gintarinio papuošalo J. Basanavičiaus gatvėje nusipirkti plastmasinį, yra.

„Kartais atsineša žmogus apyrankę ir sako: „Oi, kaip pas jus brangu – net 400 litų, o gatvėje mažiau už 30 litų tokią pačią parduoda.“ Tai, sakau, ten tikrai ne gintaras. Nenorim, kad šalia mūsų kažkas prekiautų padirbtais gaminiais, deja, tokių dalykų pasitaiko. O dėl nesąžiningų prekeivių nukenčia ir mūsų meistrai“, – teigė gildijos pirmininkė.

Kilus menkiausioms abejonėms dėl dirbinio autentiškumo, ji ragino visada reikalauti iš ginaro prekeivių sertifikatų.

„Mes visuomet išduodame sertifikatus. Jei anksčiau jų prašydavo pirkėjai, kurie pirkdavo gintaro dirbinių už kelis tūkstančius, ypač išsivežimui į užsienį, tai dabar ir už kelis litus pirkdami prašo popierėlio – nori būti tikri, jog gintarą nusipirko“, – pasakojo R. Lukoševičienė.

Beje, pažymėjo ji, patikrinti, ką perkate – nesudėtinga: net ir suverti gintaro gaminiai juos panardinus į stipriai pasūdytą vandenį, iškyla į paviršių, tuo tarpu plastmasė – skęsta.

Dviračių negrąžina

J. Basanavičiaus gatvės prieigose įsikūrusio dviračių ir keturračių nuomos punkto darbuotoja Inga stebėjosi šią vasarą savaitės pradžioje kartais sulaukianti daugiau klientų nei savaitgaliais, bet apskritai norinčiųjų išsinuomoti dviratę ar keturratę transporto priemonę – perpus mažiau nei pernai.

Maža to, ne tokie reti atvejai, kai išsinuomoję dviratį, poilsiautojai transporto priemonės negrąžina – vien per pastarąsias dvi savaites Inga neteko kelių dviračių.

„Su vienu asmens dokumentu pasiima tris dviratukus ir negrįžta. Dauguma palieka 300–400 litų užstatą, bet pavogtos priemonės kainuoja daug brangiau, todėl nuostoliai neišvengiami“, – guodėsi mergina.

Pasak jos, neretai nuomodamiesi dviratį žmonės pateikia svetimus dokumentus.

„Žmogus pasirašo, parašas, rodos, atitinka, o vėliau policija išsiaiškina, kad žmogus, kurio dokumentai mums buvo pateikti, yra užsienyje“, – pasakojo Inga.

Barą perkrikštijo arbatine

Vienos J. Basanavičiaus gatvės kavinės–baro barmenė teigė, jog norėdamos privilioti klientų, viešojo maitinimo įstaigos turi kone per galvą verstis. Pavyzdžiui, kavinė, kurioje ji dirba, šiais metais įrengė žaidimų namelį vaikams, daug dažniau nei įprastai rengia įvairias akcijas: tarkim, perki tris litrus alaus, gauni dovanų kilimėlį.

„Eilę metų dirbu šį darbą, bet tokios vasaros neprisimenu. Žmonių antplūdžio nebuvo net per šventes – nei per sezono atidarymą, nei per Jonines. O atėję klientai muzikinius vakarus pradeda ne su taurele rankose, o su arbatos ar kavos puodeliu. Todėl net ši vieta vis dažniau pavadinama nebe baru, o arbatine“, – šypsojosi moteris.

Tiesa, pažymėjo barmenė, rusai, skirtingai nei gintarų pardavėjams, vis dar pakloja didžiausias sumas.

„Užsuka daug užsieniečių, bet rusai – geriausi klientai. Mes jų labai laukiame, nes ateina du žmonės, o užsisako kaip penkiems ar šešiems“, – juokėsi ji.

Vieno iš suvenyrų kioskelių pardavėja Violeta guodėsi stebuklų nesulaukianti: pernai su kolege sukdamasi nespėjo visų norinčiųjų aptarnauti, o dabar esą ir vienai beveik nėra ką veikti.

„Į suvenyrus, kurių kaina siekia 100 ir daugiau litų, žmonės net nepasižiūri, o teiraujasi niekučių už 2–5 litus“, – sakė ji.

Vaikams – rojus

Atrakcionų vaikams darbuotojas Aleksejus guodėsi dažniausiai per dieną sulaukiantis vos 10 vaikų, tad dienos pajamos tokios, kad net mokesčiams sumokėti neužtenka.

„Pernai net antrą nakties tėvai vaikus atvesdavo, o dabar – tuščia“, – sakė Aleksejus.

Sumažėjęs klientų srautas turi ir teigiamų pusių, tiesa – patiems klientams: pernai sumokėjus 7 litus vaikas nuo pripučiamos čiuožyklos geriausiu atveju galėjo čiuožinėti 20 minučių, o dabar – ir tris valandas gali, jei tik jėgos leidžia.

„Pasigenda naujų pramogų“

Janina VALAITYTĖ, Palangos turizmo informacijos centro vadybininkė

Poilsiautojų srautas išaugo tik pastarosiomis dienomis, atšilus orams. Padaugėjo tiek atvykstančių lietuvių, tiek užsieniečių. Sulaukiame nemažai vokiečių, rusų, lenkų, norvegų, ispanų, švedų, yra meksikiečių, vakar atvyko šeima iš Argentinos.

Tiesa, lyginant su pernai metais, gerokai sumažėjo latvių. Kurorto svečiai dažniausiai kreipiasi informacijos dėl nakvynės, ką veikti, ypač blogu oru. Lietuviai pasigenda naujų pramogų, ypač vandens, o iš užsieniečių priekaištų nesulaukiame, atvirkščiai – jie netgi ateina padėkoti, pasidžiaugti, kaip jiems viskas čia patiko.

Tiesa, metai iš metų kartojasi ta pati problema – poilsiautojai pasigenda Gintaro muziejuje informacijos užsienio kalbomis.

Susiję straipsniai:

• Jaunieji verslininkai: svarbiausia nebijoti sunkaus darbo ir iššūkių
• Karjerą mieste verslininkai iškeitė į pieno ūkį
• Smulkieji verslininkai kreipėsi į Vyriausybę: Esame ant visiško žlugimo slenksčio
• Smulkieji verslininkai – nežinioje
• Smulkieji verslininkai įvardijo kliūtis, trukdančias plėtoti verslą