Turkija

Kiekviena diena kupina naujienų, komentarų ir spekuliacijų, tad dažnas klausimas „Kas šiandien vyksta Turkijoje?“.

Turkijos lira demonstruoja blogiausius rezultatus nuo 2008-ųjų. Turkijos liros kursas šiais metais buvo nukritęs daugiau nei 70 proc. euro atžvilgiu, tačiau po centrinio banko veiksmų valiuta atgavo dalį savo vertės ir bendras 2018 m. nuvertėjimas sudaro 45 proc. Vis dėlto, pastarosiomis savaitėmis lira parodė tokius svyravimus, kokių finansų rinkos jau seniai nematė. Dabar, kai pagrindinis jų nerimo objektas yra Turkija ir jos 770 mlrd. eurų vertės ekonomika, tai pasako labai daug.

Valstybės valdymas – kaip šeimos verslas

Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, kuris valdžioje jau beveik 16 metų, ne kartą minėtas pasaulio žiniasklaidoje dėl šalies valdymo ypatumų ir įsivyraujančio autoritarinio modelio. Aukštoms pareigoms valstybiniame sektoriuje jis nevengia paskirti ir giminaičių, o pats naujausias sprendimas – finansų ministro pareigas patikėti savo žentui.

Prezidentas ne tik nesivadovauja ekonominiais dėsniais, bet kuria ir pritaiko savus, nepaisydamas fakto, kad kartais tai prieštarauja net laiko patikrintoms ekonomikos teorijoms. Vienas iš reikšmingesnių jo teiginių, kad būtent aukštos palūkanų normos yra kaltos dėl augančios infliacijos šalyje. Infliacija Turkijoje liepos mėnesį buvo 16 proc. ir buvo daugiau nei tris kartus didesnė nei centrinio banko siekiamas lygis.

R. T. Erdoganas nepaiso ekonomistų patarimų – jis atsisako didinti bazinę palūkanų normą ir taip suvaldyti valiutos kurso svyravimus. Tam jis turi savų motyvų, o pagrindinis – jo turima šalies ateities vizija, pagrįsta ekonomikos augimu ir intensyviu skolinimu. Palūkanų normų kėlimas sumažintų skolinimosi galimybes ir galimai sumažintų augimą, o tai sukeltų rėmėjų ir šalies įmonių nepasitenkinimą.

Tiesa, valiutos kritimas prasidėjo jau kur kas anksčiau, tiek politinės, tiek ekonominės priežastys tam turėjo didelės reikšmės. Turkija nestokoja konfliktų tiek šalies viduje, tiek su užsienio partnerėmis, tad prezidentas mažiausiai nori dar didesnio nepasitenkinimo dėl mažėjančio ekonomikos augimo.

Politologų nuomone, R. T. Erdogano valdžia silpsta – per pastaruosius rinkimus jis surinko šiek tiek daugiau nei 52 proc. balsų, o žinant faktą, kad jų metu buvo užfiksuotas reikšmingas skaičius pažeidimų, ir šiuo rezultatu galima pagrįstai abejoti. Turkija yra politiškai susiskaldžiusi: kuo ilgiau prezidentas vadovausis autokratiškais principais, tuo labiau bus tikėtinas valdžios silpnėjimas, ypač – silpstant ekonomikai.

Tai įrodo ir faktas, kad po šalies prezidento skatinamosios kalbos praėjusį penktadienį, Turkijos lira pademonstravo net 23 proc. kritimą euro atžvilgiu, o kritimas prieš JAV dolerį buvo dar didesnis. Akivaizdu, kad visas R. T. Erdogano kalbas apie vienybę, stiprumą ir palaikymą finansų rinkų dalyviai supranta priešingai ir vertina kaip pavojaus ženklą.

ECB pareiškimas ir JAV sankcijos

Didžiausias sujudimas įvyko tuomet, kai Europos centrinis bankas (ECB) išreiškė nuogąstavimus dėl kai kurių Europos Sąjungos bankų pozicijų Turkijoje. Savo ruožtu JAV prezidentas Donaldas Trumpas pareiškė, kad JAV dvigubina importo tarifus iš Turkijos atkeliaujančiam plienui ir aliuminiui. Aliuminiui bus taikomas 20 proc., o plienui – 50 proc. tarifas. Visa tai tik sustiprino finansų rinkų dalyvių nerimą dėl šaliai gresiančios ekonominės krizės.

Svarbu suprasti, kad aukščiau paminėtas JAV prezidento žingsnis nebuvo atsitiktinis. Tarp JAV ir Turkijos jau kuris laikas tvyro įtampa, kuri įsižiebė dar po nesėkmingo 2016-ųjų perversmo Turkijoje.

Tuo metu JAV pastorius Andrew Brunson buvo apkaltintas prisidėjęs prie perversmo ir apkaltintas terorizmu. Turkijos atstovai vis randa paskutinės minutės priežasčių, kodėl susitarimas dėl pastoriaus perdavimo turi būti nukeltas, siekiama, kad JAV išduotų Turkijai Fethullah Gulen, kurį R. T. Erdoganas kaltina pučo organizavimu.

Papildomai Turkijos prezidentas gavo daugumos opozicijos palaikymą dėl keršto, nukreipto į JAV. Ir panašu, kad prezidentas linkęs paaukoti šalies ekonominę gerovę dėl derybinės kortos su JAV.

Šią situaciją dar labiau aštrina D. Trumpo atsisakymas dalyvauti Irano branduoliniame susitarime. Beveik pusė Turkijos importuojamos naftos atkeliauja iš Irano, tad sankcijų įvedimas prieštarauja šios šalies ekonominiams planams. Savo ruožtu R. T. Erdoganas planuoja gerinti santykius su Rusija ir numato 2 mlrd. vertės raketų pirkimą. Savo prieštaravimus tam jau pareiškė NATO.

Silpnos valiutos reikšmė ekonomikai

Silpna valiuta – kelias į konkurencinį pranašumą prekyboje. Nuvertėjusi Turkijos lira ilgojoje perspektyvoje sumažina importo paklausą, paskatina vidaus vartojimą ir pakelia eksporto lygius. Būtent dėl šių veiksnių kurį laiką nuosekliai didėjantis šalies prekybinis deficitas galėtų pajudėti priešinga linkme.

Tuo metu šalies einamosios sąskaitos deficitas, analitikų nuomone, šiais metais gali pasiekti 6,4 proc. nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) ir taip pademonstruotų vieną blogiausių rezultatų tarp besivystančių rinkų. 12 mėn. einamosios sąskaitos deficitas šiuo metu sudaro daugiau nei 50 mlrd. eurų

Skaičiuojama, kad įmonių paskolos užsienio valiuta gali sudaryti apie 40 proc. Turkijos BVP. Taip pat egzistuoja rizika, kad reikšminga dalis šių įsipareigojimų nebuvo apdrausti nuo valiutų svyravimų. Vadinasi, matematika paprasta: paskolų našta taip išaugo, kad kyla natūralus nerimas dėl tolimesnės šių paskolų kokybės ir mokumo. Ką gali nulemti neapdrausta rizika, mes jau matėme per 2007-2008 m. finansų krizę.

Ypatingai išaugę Turkijos skolinimosi kaštai šalies valiuta. Pavyzdžiui, dešimties metų obligacijų pajamingumas šiuo metu siekia daugiau nei 20 proc. Liepos pradžioje tokių obligacijų pajamingumas tebuvo apie 12 proc. – skirtumas akivaizdus. Ryškėjanti problema – ne tik brangus skolinimasis, bet klausimas, ar šalis apskritai dar pajėgs pasiskolinti savo poreikiams.

Turkijos centrinio banko pagalba

Įžvalgos apie šalies valiutą ir priemones jos kritimui suvaldyti jau tapo kasdiene rutina Turkijos centriniam bankui. Tačiau finansų rinkų dalyviai įsitikinę, kad siekiant suvaldyti valiutą nepakaks įprastų priemonių, tokių kaip bazinės palūkanų normos kėlimas – prireiks ir kur kas aiškesnių fiskalinių priemonių.

Tiesa, centrinio banko pastangos kol kas davė rezultatų – lira susigrąžino dalį savo vertės ir nuo žemiausio taško pakilo net 18 proc. euro atžvilgiu. Kursas šiuo metu sudaro 6,69 lirų už eurą.

Buvo sumažinti rezervų reikalavimai šalies komerciniams bankams, taip siekiant įlieti daugiau likvidumo į finansų sistemą. Rezervų sumažinimas sudaro apie 10 mlrd. Turkijos lirų, 6 mlrd. JAV dolerių ir aukso rezervų už 3 mlrd. JAV dolerių. Taip pat sumažinti ir užstatų reikalavimai – šiuo metu bankai liromis gali pasiskolinti beveik tris kartus daugiau mainais į užsienio valiutų turimus rezervus, suma gali siekti 20 mlrd. eurų. Be to, esant reikalui, vietos bankai gali keisti namų valiutos rezervus į užsienio, suma gali sudaryti iki 44 mlrd. eurų.

Kita galima ir efektyvi priemonė – tolesnis šiuo metu 17,75 proc. siekiančios bazinės palūkanų normos kėlimas. Tačiau šiam žingsniui nepritaria prezidentas, o be jo pritarimo kelti bazinę palūkanų normą net nesvarstoma. Turkijos tarpbankinės rinkos depozitų palūkanos šiuo metu sudaro net 20 proc. už mėnesį, o tai yra ypatingai retas ir sudėtingas dalykas dabartinėje žemų palūkanų normų rinkoje.

Jei centrinis bankas galiausiai nutartų pakelti bazinę palūkanų normą, svarstoma koks dydis suteiktų finansų rinkoms tinkamą svertą ir leistų stabilizuoti valiutos kursą. Skirtingų analitikų nuomone, šis dydis gali siekti net iki procento, bet spėjama, kad centrinis bankas nekeltų palūkanų daugiau nei 0,40 proc. „Bloomberg“ duomenimis, Turkijos lira šiemet jau buvo nominuota didžiausią kritimą pademonstravusia valiuta ir taip aplenkė net Argentinos pesą.

Viena iš paskutinių priemonių, kurių gali imtis šalis, kad išvengtų bazinės palūkanų normos kėlimo – kapitalo kontrolė, bet tai tik dar labiau įaudrintų finansų rinkas. Blogėjant šalies ekonominei situacijai neatmetama galimybė, kad prireiks išorinės pagalbos.

Tačiau šalis tik 2013 m. baigė grąžinti finansinę paramą gautą iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF), tad kol kas viešai pranešta, kad pakartotinė pagalba nėra svarstoma. Turkijos ekonomikos augimo planas vykdomas auginant šalies deficitą, o tai smarkiai nesutampa su TVF nuostatomis dėl finansinių krizių sprendimo. TVF yra ne tam, kad finansuotų šalių deficitą, o tam, kad jį sumažintų. Tačiau, kalbant paprastai, taupyti niekam nepatinka.

Susiję straipsniai:

• Regionų verslas sulaukęs finansinės pagalbos siekia didinti atsparumą krizėms
• Lustų krizė: Kokią įtaką turi Rusijos karas?
• Ekonomikos apžvalga: tęsiasi gero gyvenimo krizė
• 7 keisčiausi mitai apie atostogas bei keliavimą
• Atostogautojai laukia kelionių sezono į Turkiją starto