reklama

reklama

Ignas Kalpokas   
2008 10 13, 10:02
Ignas Kalpokas: Tai įvyko. Kas toliau?
Savaitraštis Nr. 41 (83), 2008 10 13

Ignas Kalpokas; J.Petronio nuotr.Baigėsi neabejotinai ilgiausia per ketverius metus diena ir naktis visoms pagrindinėms ar bent kiek gyvybingoms šalies partijoms. Rinkėjai išreiškė savo valią Seimo rinkimuose.

Ir nors kol kas matyti tik pusės Seimo peizažas (beveik visose vienmandatėse apygardose prireiks antrojo turo), tendencijos ima aiškėti. Pamėginkime apžvelgti potencialiai įtakingesnes jėgas pagal tai, kaip joms, tikėtina, sekėsi.

Tėvynės sąjunga ir kiti dešinieji

Kuomet sekmadienį vakare buvo paskelbti pirmieji balsavusių rinkėjų apklausų rezultatai, Tėvynės sąjungos lyderis Andrius Kubilius ne veltui atrodė sutrikęs. Jo partija atrodė atsidūrusi išties gana tagikomiškoje situacijoje: lyg ir laimėjusi rinkimus, tačiau kartu lyg ir vėl turinti nedaug šansų atsidurti valdžioje.

Taip atsitiko visų pirma todėl, kad vieninteliai logiški jų sąjungininkai – liberalų partijos – balansavo ant 5 proc. ribos. Tad visiškai suprantama, kodėl A.Kubilius kiek įmanydamas stengėsi neišduoti galimų partnerių bei ragino palaukti galutinių rezultatų vienmandatėse apygardose, kur jo partijai tradiciškai sekasi labai neblogai (tai dar kartą patvirtino pirmojo turo rezultatai – TS-LKD turi galimybių ten „prisidurti“ dar apie 25 mandatus).

Tačiau išaušus rytui peizažas politinio spektro dešinėje ėmė ėmė skaidrėti – atrodo, kad viena ar net abi liberalų partijos galimybių turi. Optimaliu atveju dešinieji galėtų tikėtis iki 30 proc. rinkėjų balsų, o tai jau būtų nebloga paraiška imtis formuoti koaliciją.

Tiesa, čia yra vienas klausimas – kaip šioms partijoms pavyks susitarti. Reikia pažymėti, jog Liberalų ir centro sąjunga šiuo metu yra valdančiojoje koalicijoje su socialdemokratais, tad neatmestina galimybė, jog ši orientacija išliks.

Juolab, kad iki šiol A.Zuoko ir A.Kubiliaus bendradarbiavimas dideliu veiksmingumu nepasižymėjo. Kita vertus, mąstant logiškai, TS-LKD, LiCS bei Liberalų sąjūdžiui (jei jos visos trys tikrai pateks į Seimą daugiamandatėse apygardose) – bene vienintelė galimybė turėti realią įtaką yra vienyti jėgas. Apie tai dar rinkimų naktį pirmasis prabilo LS lyderis E.Masiulis.

Tikrieji nugalėtojai

Nepaisant to, kad liko antroje vietoje, tikraisiais šių rinkimų nugalėtojais galima laikyti Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partiją.

Ji ne tik patvirtino tradiciją, jog naujos partijos rinkimuose pasirodo puikiai, bet ir tapo strateginiu partneriu, be kurio, atrodo, jokia koalicija nebus įsivaizduojama.

Ir nors rinkimų naktį pats A.Valinskas teigė, kad valdžia jam nėra būtinas rinkimų rezultatas, vis dėlto pozicija tarp dviejų galios centrų yra neabejotinai pati palankiausia.

Dėl šios priežasties jie gali tiesiog laukti palankiausių sąlygų – iš dviejų galimų koalicijos partnerių visų pirma bus kreipiamasi į juos, o ne į partiją Tvarka ir teisingumas. Tuo tarpu kurią pusę A.Valinskas pasirinks, kol kas sunku prognozuoti.

Tvarka ir teisingumas

Ši partija pasirodė kiek geriau nei per praėjusius Seimo rinimus, tačiau vis dėlto tikriausiai ne taip gerai, kaip tikėjosi jos vadovai. Atrodo, kad ji neturi didelių galimybių tapti svarbiu galios centru ir naujojo Seimo poliumi.

Ypač turint omenyje tai, kad kitos partijos, jei tik bus tokia galimybė, stengsis bendradarbiavimo su „pasksistais“ išvengti. Be to, jos galimybės gravituoti į kairę dar ribotos ir todėl, kad, kaip dar kartą pamatėme per šiuos rinimus, tiek Tvarka ir teisingumas, tiek Darbo partija kovoja dėl tos pačios maždaug 25 proc. rinkėjų dalies balsų.

Tam, kad galėtų šią kovą sėkmingai palaikyti, jungtis į vieną koaliciją joms tikrai būtų beprasmiška. Tuo tarpu dešinėje esantys konservatoriai, nors viena vertus, gana sėkmingai bendradarbiavo opozicijoje, kita vertus puikiai supranta, kad ėjimas į koaliciją su TT būtų politinė savižudybė.

Socdemai ir „darbiečiai“

Apie socialdemokratus ir Darbo partiją pagrįstai galima kalbėti kaip apie vieną galios polių, kuris neabejotinai stengsis link savęs pritraukti trūkstamus iki daugumos rinkėjų balsus.

Kartu jie turi kiek daugiau nei 20 proc. rinkėjų palaikymą, o tai jau nebloga pradžia. Tiesa, reikia pažymėti, kad abiems partijoms šie rinkimai buvo mažiau sėkmingi nei ankstesnieji ir tai visiškai dėsninga.

Socdemus galutinai sukompromitavo G.Kirkilo vyriausybė ir jiems žemiau kristi nebelabai yra kur – maždaug dešimtadalis rinkėjų kaip tik ir yra fanatiškasis šios partijos elektoratas, kuris nebalsuotų už jokią kitą partiją net jei artintųsi pasaulio pabaiga.

O štai „darbiečiai“ taip pat pabuvo valdžioje, nieko doro nenuveikė, tada partiją pradėjo lydėti skandalai ir net dirbtinai įšvirkšta jaunimo kraujo dozė galutiniams rezultatams daug įtakos neturėjo.

Kitos partijos

Maždaug nuo penktos iki aštuntos valandos ryto atrodė, kad labiausiai nustebinusia partija bus galima laikyti Lietuvos lenkų rinimų akciją.

Vis dėlto, papildyti rinkimų rezultatai, visų pirma – iš apylinkių Kaune, kaip ir buvo galima tikėtis, nustūmė šią partiją žemiau 5 proc. ribos. Taigi šiame fronte nieko naujo, teks tenkintis keliomis vienmandatėse apigardose iškovotomis vietomsi parlamente.

Taip pat šiek tiek nustebino valstiečiai liaudininkai. Priešrinkiminės apklausos jiems prognozavo balansavimą ties 5 proc. riba, tačiau jie vis dėlto atrodė esantys realūs kandidatai šį barjerą įveikti, ypač turint omenyje solidžias sumas, investuotas į reklaminę kampaniją.

Vis dėlto galutinis rezultatas – beviltiškas pasirodymas nesurinkus nė 4 proc. balsų ir tik viltys gauti keletą mandatų ir išlaikyti parlamentinės partijos statusą per antrąjį turą vienmandatėse po dviejų savaičių.

Priešingai šioms dviems partijoms, A.Paulausko socialliberalų fiasko buvo galima prognozuoti dar nuo tada, kai partijos lyderis neteko Seimo pirmininko posto.

Grįžimas į koaliciją tikrai nepadėjo, o vagonėlių istorijos ir šios partijos deleguoto švietimo ministro visiškas bejėgiškumas sprendžiant aukštojo mokslo problemas buvo paskutinės vinys į Naujosios sąjungos karstą.

Koalicijų variantai

Jau prabėgomis užsiminiau apie tai, kas neabejotinai domina labiausiai – galimas koalicijas.

Akivaizdu, kad naujajame Seime susiformavo du galios poliai: Tėvynės sąjunga ir socdemai plius „darbiečiai“, gavę maždaug po tiek pat balsų. Taip pat jau minėta, kad abiejų liberalų partijų patekimas į Seimą reiškia, kad dešinysis polius greičiausiai yra linkęs stiprėti.

Tačiau bet kuriuo atveju abiems pusėms suformuoti netgi kažko panašaus į daugumą savomis jėgomis nepavyks. Dėl šios priežasties jiems reikalinga tikrojo rinkimų laimėtojo – A.Valinsko parama.

O čia jau gali suveikti kad ir tokie faktoriai kaip legendinis socdemų apsukrumas tariantis dėl valdžios ir lygiai toks pat legendinis Tėvynės sąjungos nelankstumas.

Ir vis dėlto tai yra istorinis dešiniųjų šansas. Susivienyti tarpusavyje, prie mažiausiai charizmatiško Lietuvos politikos lyderio A.Kubiliaus prijungti charizmatiškausią – A.Valinską ir pabaigti septynerius metus trunkantį socdemų dominavimą.

Nes dar viena kadencija opozicijoje gali būti pražūtinga.

Į viršų

Verslosavaite.lt

 

 



 

Komentuoti
Vardas:
Komentaras:

Neburnok
Apsaugos kodas:* Code

 

reklama

apklausa

Ar per pastaruosius metus kilo jūsų darbo užmokestis?
 

reklama

reklama