D. Kanapecko nuotr.

Pirmosios pakopos lėšas esamiems pensininkams perskirsto vietos socialinės apsaugos fondas „ZUS“ (mūsų „Sodra“), o dalis lėšų nukreipiama į II pakopos pensijų fondus. Tačiau skirtingai nei Lietuvoje, Lenkijoje dalyvavimas privačiame kaupime yra privalomas, o įmokos dalis nuo atlyginimo reformos pradžioje buvo nustatyta gerokai didesnė – virš 7 proc. Ilgainiui tai turėjo padarinių ir Lenkijos valstybės biudžetui.

Lenkijos ekonomika šiuo metu patiria nemenką sulėtėjimą, kuriam įtaką daro recesija kaimyninėje euro zonoje. Prognozuojama, kad šalies BVP augimas šiemet sulėtės iki 1,5 proc. – mažiausio tempo nuo 2002 m.

Lenkijos vyriausybės skola 2012 metais išaugo iki 55,6 proc. BVP ir artėja prie Mastrichto kriterijais numatytos 60 proc. BVP ribos. Per kelių dešimtmečių istoriją šalies biudžetas iš esmės taip ir nebuvo subalansuotas, ir vos porą kartų deficitas buvo mažesnis nei 2 proc. BVP. Nesenai Lenkijos vyriausybė nusprendė laikytis griežtos fiskalinės politikos kurso.

Buvo padidintas senatvės pensijos amžius, o dar 2011 metais įmokų dalis į pensijų fondus sumažinta nuo 7,3 iki 2,3 proc. ir vėliau palaipsniui atstatyta iki šiandien esamų 2,8 proc. Šiandien Lenkijos vyriausybei vien sumažintos įmokos į pensijų fondus nepakanka, ir norima iš esmės pertvarkyti Lenkijos pensijų sistemą.

Svarstymui pateiktos trys alternatyvos. Pirmoji – dematerializuoti pensijų fondų turimą Lenkijos vyriausybės obligacijų dalį. Šie aktyvai būtų pervesti į „ZUS“ sąskaitą, kur iš esmės valstybės skola būtų anuliuota. Vietoje to, „ZUS“ būtų sukurta subsąskaita, kur būtų skaičiuojamos palūkanos, kurių norma lygi ekonomikos augimo tempui. Štai šiuo metu net 43 proc. Lenkijos pensijų fondų turto laikoma Lenkijos vyriausybės vertybinių popierių pavidalu, kas sudaro 29 mlrd. eurų.

Antra alternatyva – padaryti dalyvavimą pensijų kaupime pasirenkamu. T.y. leisti apsispręsti, ar norima toliau dalyvauti kaupime. Pagal nutylėjimą, dalyviai būtų grąžinti atgal į „ZUS“, tačiau likusiems įmokos dydis nesikeistų.

Trečia – pasirenkamas dalyvavimas, tačiau nusprendus likti, papildomi 2 proc. būtų nuskaitomi iš dirbančiojo atlyginimo ir pervedami į pensijų fondą.

Be to, yra pasiūlymas likus 10 metų iki senatvės pensijos palaipsniui pensijų fonduose sukauptus pinigus grąžinti į „ZUS“ fondą, kuris vėliau mokės pensiją senatvės pensininkams.

Ekspertų vertinimais, net ir visiškas dalyvavimo kaupime sustabdymas Lenkijos finansų problemų neišspręstų, ir „ZUS“ biudžetas vis tiek būtų deficitinis dėl didelių įsipareigojimų. Tai jau ne pirmas kartas regione, kai antroji pensijų sistemos pakopa tampa įrankiu viešųjų finansų problemoms spręsti.

Kodėl taip vyksta? Ilguoju laikotarpiu fiskalinės drausmės poreikį skirtingos vyriausybės supranta savaip ir tai neapsaugo nuo pernelyg ekstensyvaus ar net neatsakingo išlaidavimo. Atėjus sudėtingam ekonominiam periodui, lėšų pradeda trūkti ir skola auga su pagreičiu. Vienas būdų tam spręsti –  mažinti išlaidas, taupyti ir keisti mokesčių sistemos parametrus. Tačiau šiuos pokyčius įgyvendinti ir planuoti sudėtinga – vertinimai, kaip pasikeis įplaukos į biudžetą pakeitus tarifus, yra tik preliminarūs, o išlaidų ribojimas daro neigiamą įtaką dabartiniam ekonomikos augimui.

Lieka kitas santykinai lengvas kelias – nusitaikyti į būsimų pensininkų pinigus (kurie nėra iki galo įsisąmoninti kaip individuali nuosavybė) ir keisti lėšų perskirstymo mechanizmą. Deja, bet tokiu būdu kaupiamas lėšas ir ilgalaikius individualius taupymo sprendimus nuolatos gali iškraipyti nepamatuotai išlaidavusios vyriausybės, sprendžiančios trumpalaikes problemas.

Panašu, kad vienaip ar kitaip, Lenkijoje rimtesnė pensijų sistemos pertvarka vyks ir atrodo, kad linkstama trumpalaikių problemų sprendimo naudai.

Susiję straipsniai:

• „Via Baltica“ nuo Marijampolės ir Lenkijos sienos rekonstrukcija įsibėgėja
• „CityBee“ plečiasi į Lenkiją
• Valdas Sutkus sukritikavo pensijų reformą
• Nemokių įmonių Lenkijoje nuosaikiai mažėja
• Lenkijos skandalas toliau kirs zlotui