TOP promo
 
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas dr. Nerijus Mačiulis   
2021 05 10, 11:13
Kada kils palūkanų normos?

Image
VersloSavaite.lt nuotr.
Jau daugiau nei dešimtmetį bazinės palūkanų normos euro zonoje artimos nuliui, o nuo 2014 metų vasaros jos yra neigiamos. Ir Europos Centrinis Bankas (ECB), ir kiti didieji pasaulio centriniai bankai žada dar bent kelerius metus išlaikyti itin žemų palūkanų normą bei kitomis priemonėmis skatinti ekonomikų atsigavimą ir suklestėjimą.

 

Kas galėtų sujaukti tokius planus ir paskatinti greitesnį palūkanų normų kilimą?

 

Ekonomikų spurtas ir infliacijos ausys

 

Tarpbankinių palūkanų normų Euribor ateities sandoriai signalizuoja, kad palūkanų normų kilimas išlieka gana tolima perspektyva. Šiuo metu rinkose tikimasi, kad Euribor pamažu kilti turėtų pradėti 2023 metais, bet teigiamą teritoriją pasiektų tik 2025 metais.

reklama

 

Nors dar prieš kelis mėnesius lūkesčių ir baimių dėl palūkanų normų kilimo beveik nebuvo, šie lūkesčiai jau pamažu keičiasi. Tam įtakos turi trys priežastys – sėkmingas skiepijimo procesas ir pandemijos suvaldymo perspektyva, gerėjančios ekonominės perspektyvos bei didėjanti perteklinės infliacijos rizika.

 

Daugelis ekonominių rodiklių ir euro zonoje, ir JAV pastaraisiais mėnesiais viršijo lūkesčius – nepaisant besitęsiančios pandemijos, gyventojų ir verslo lūkesčiai gerėjo, darbo rinkos rodikliai stabilizavosi arba net sparčiai gerėjo, o pramonės aktyvumas pasiekė rekordines aukštumas.

 

Precedento neturinis fiskalinis ekonomikos skatinimas JAV dar tik įsibėgėja, o atsidarant paslaugų sektoriams ir atsigaunant  turizmui netrukus išryškės jų ekonomikos perkaitimo rizika.

 

Fiskalinė ir monetarinė ekonomikų skatinimų politika yra labai inertiška, ten akceleratoriaus pedalas nuspaustas iki dugno, nors jau daug kur akivaizdu, kad jokio skatinimo ir gaivinimo netrukus nebereikės. Ekonomikos perkaitimas paprastai pasireiškia didėjančia infliacija, kurios kyšančios ausys jau ir dabar daug kur bado akis.

 

Akcijų, nekilnojamo turto ir žaliavų kainos – aukštumose

 

Teigiamų lūkesčių, entuziastingos vyriausybių fiskalinės ir centrinių bankų pinigų politikos pasekmės jau matomos stebint į rekordines aukštumas kylančias akcijų ir nekilnojamojo turto kainas. Pastaruoju metu taip pat labai brango daugelis pramoninių žaliavų, pavyzdžiui, vario ir geležies rūdos kaina pakilo į aukščiausią lygį per daugiau nei dešimtmetį.

 

Panašios tendencijos stebimos ir medienos bei medvilnės kainų fronte. Kukurūzų, kviečių, sojų pupelių kainos jau priartėjo prie dešimtmetį nematytų aukštumų, o jų augimas nerodo išsikvėpimo ženklų. Visa tai vainikuoja į rekordines aukštumas pakilusios krovinių gabenimo laivais kainos.

 

Tikėtina, kad žaliavų kainos stabilizuosis ir nukris išaugus pasiūlai, tačiau tai gali užtrukti, o kol kas šie dešimtmečių rekordai netruks nugulti ant vartotojų pečių, o tiksliau, kišenių.

 

Negana to, greta trumpalaikių veiksnių, susijusių su žaliavų gavybos ar transportavimo pajėgumų trūkumu, yra ir struktūrinių ir sunkiau pašalinamų infliacijos veiksnių. Daug Vakarų valstybių nori trumpinti tiekimo grandinę ir svarbiausius medicinos ar technologinius komponentus gaminti ne ten, kur pigiausia, o arčiau namų. Jau dabar ne viena valstybė siūlo subsidijas įmonėms, sugrąžinančioms gamybą, o viešųjų pirkimų ir fiskalinio skatinimo planuose įpina „pirk vietinį“ kriterijų. Visa tai gal ir neblogai, tačiau kainuos gerokai daugiau nei praeityje.

 

Kitaip sakant, nuo praėjusio amžiaus vidurio klestėjusi globalizacija, kai tarptautinė prekyba padidėjo nuo 10 proc. iki 60 proc. pasaulio BVP, tikėtina, bus pristabdyta. Prie to prisidės ir itin įtempti Kinijos ir JAV bei kitų Vakarų valstybių santykiai, kuriuos jau apipynė didesni importo tarifai, kurie, panašu, nebus greitai atšaukti.

 

Ar ilgai nemirktels centriniai bankai

 

Centriniai bankai kone kiekvieną savaitę ramina rinkas, kad kol kas į infliacijos šuolį jie žiūri kaip į laikiną, praeisiantį reiškinį, todėl nežada koreguoti savo pinigų politikos. Vis tik žaliavų atpigimas  nėra garantuotas, paklausą skatins ir fiskalinė politika, ir privataus sektoriaus santaupos.

 

Svarbu ir tai, kad gyventojų ir verslo galvose įsitvirtina vis spartesnio kainų augimo lūkesčiai, kurie atsispindi ir finansų rinkose, kur ilgalaikės infliacijos lūkesčiai yra pakilę į aukščiausią lygį nuo 2013-ųjų. Didesnės infliacijos lūkesčiai gali tapti savaiminio išsipildymo reiškiniu – darbuotojai pagrįstai reikalaus spartesnio atlyginimo kėlimo, įmonės didėjančias darbo ir žaliavų sąnaudas perkels į galutines kainas.

 

Euro zonos perkaitimo rizika yra mažesnė, atsižvelgiant į tai, kad daugelis valstybių čia buvo panirusios į gilesnę recesiją, iš kurios lips ilgiau. Vis tik bendros pasaulinės tendencijos ir žaliavų rinkose, ir globalizacijos fronte palies vartotojų kainų indeksą ir šiame regione. Lietuvoje kainos jau du mėnesius iš eilės paauga po vieną procentą ir kyla mažai abejonių, kad čia infliacija šiemet viršys daugelį konservatyvių prognozių.

 

Didesnė, nei dabar tikimasi, infliacija į itin nepatogią padėtį stumteltų ECB – paminti kainų stabilumo užtikrinimo mandato nevalia, bet palūkanų kilimas itin apsunkintų labai didelę valstybės skolą prieš ir per pandemiją sukaupusių valstybių, pavyzdžiui, Italijos ir Graikijos, likimus.

 

Kur palūkanos ims kilti pirmiausia

 

Pirmiausia palūkanos pradės kilti JAV, kur BVP jau viršija prieš pandemiją buvusį lygį, masinis imunitetas jau visai netoli, o perkaitimo ženklai matomi jau ir dabar. Pavyzdžiui, nepaisant vis dar 6 proc. siekiančio nedarbo lygio, rekordiškai didelė smulkių įmonių dalis teigia, kad negali rasti darbuotojų laisvoms darbo vietoms užimti. Ir nors JAV federalinių rezervų sistema vis dar žada palūkanų nedidinti iki 2024 metų, tokia pasaka finansų rinkose tikima vis mažiau.

 

Kol kas viešoje erdvėje dar daug diskusijų apie pandemiją, jos ekonomines pasekmes ir ekonomikų gaivinimą, tačiau netrukus diskusijos pakryps link to, kaip neperkaitinti atsigaunančių ekonomikų ir kada bei kaip pristabdyti precedento neturinčią paramą.

 

Daugelis Vakarų valstybių beveik tris dešimtmečius mėgavosi itin žema, 2 proc. nesiekiančia infliacija. Daugelis centrinių bankų pastarąjį dešimtmetį eksperimentiniais metodais kovojo su recesijomis ir defliacijos rizika. Ir, galiausiai, daugelis vyriausybių užmiršo, kad už skolą kartais reikia mokėti teigiamas realias palūkanas. Didesnė, nei tikimasi, ir neslopstanti infliacija daug kam būtų seniai užmirštas ir rimtų iššūkių sukuriantis reiškinys.

 

Verslosavaite.lt

 

 



 

Komentuoti
Vardas:
Komentaras:

Neburnok
Apsaugos kodas:* Code

VersloSavaite.lt pasilieka teisę šalinti reklaminius, nekultūringus, įžeidžiančius ar kitaip įstatymus pažeidžiančius skaitytojų komentarus. Už komentarus atsako juos paskelbę skaitytojai. Paskelbusieji netinkamus komentarus gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn.

 

Susiję straipsniai:

 

reklama

apklausa

Ar per pastaruosius metus kilo jūsų darbo užmokestis?
 

reklama